Kliūčių ruožas

Bus daugiau kliučių...

Ateinu su Cukrium. Mes apvaikštome aplink visas kliūtis, kad šunytis apsiprastų.
-Ką gi, Cukriau, prieikime prie pirmos kliūties-tunelio.
Šunelis pradeda inkšti it išsigąstu tamsos.
-Nebijok, Cukriau!-vėl paglostau jo galvą norėdama jį padrąsinti.-Juk čia tik tamsa. Ji nieko tau nepadarys.
Ciucius vistiek nenori lysti. Aš įmetu į tunelį skanėstą galvodama, kad Cukrius stačia galva ners paskui jį. Taip ir buvo. Vos tik mėgiamas Cukriaus skanėstas atsidūrė tamsoje aš apsidairiau į šalis. Cukriaus nebebuvo. Aš išsigandau, bet staiga išgirdau smagų Cukriaus lojimą.
-Ak tu išdykėli!-atsisukau, o Cukrius pirmyn atgal, iš tunelio ir į tunelį lakstė kaip pašėlęs. -Mažiuk, tu man taip išgąsdinai tai gal geriau ateisim kitą dieną. Gerai?
Šunelis linkteli galvą ir nustojęs lakstyti, gražiai nuėjo paskui mane namo.

Ateinu su Mačiu ir Džeku. Pirma užduotis duodu mačiui. Pirma liepiu jam lysti par tuneli. Jis lengvai pralindo ir atbego pas mane. Dabar prasau jo persokti kliuti. Jis isibegejes soko bet su galine koja nuverte kliuti. As pastaciau vieton kliuti ir staiga Mačius vel bande persokti ir jam pavyko. As ji pagyriau"saunuolis". Atejo metas pasiroditi dzekui. Liepiau jam tris kartus persokti pro rata. Taip jis ir padare. Veliau jam liepiau uzlipti ant tiltelio. Jis graziai zyguodamas uzlipo ant virsaus ir lipdamas apacios biski kriptelejo koja. Jis norejo pameginti dar karta. Jis labai graziai uzlipo ir tai pat graziai nulipo. As ji pagyiau"saunuolis". "jus abu gerai pasirodete" ir mes isejome.